Vytauto pusseserė ir Jogailos sesuo Aleksandra buvo tokia graži, jog, ją pamatęs, Plocko vyskupas Henrikas metė vyskupystę ir ją vedė. Jų dukra Zimburgė ištekėjo už Austrijos Habsburgų hercogo Ernesto, praminto Geležiniu. Jis buvo Šventosios Romos imperatoriaus Maksimiliano senelis. Pastarajam nurodžius, pagal Albrechto Dürerio piešinius buvo išlietos žalvarinės to meto didikų skulptūros. Insbruko Hofkirchėje galima jas pamatyti. Ten teko laimė taip pat apžiūrėti Zimburgės ir Ernesto skulptūras – jos padėjo sukurti ir mano paveikslo veikėjus.
Vestuvės vyksta, praėjus keleriems metams po Žalgirio mūšio, Krokuvoje, dalyvauja daugybė Europos monarchų. Vestuvių ceremonialui vadovauja Jogaila.
Paveiksle šalia pagrindinių personažų – ties kolonomis stovinčių jaunikių – Zimburgės ir Ernesto – dar viena reikšminga prasminė linija – pagrindinė Vytauto (kairėje) ir Jogailos (šalia Zimburgės dešinėje) priešprieša, šių dviejų asmenybių sugretinimas: Vytautas – karžygys, Jogaila – kompromisų meistras ir diplomatas.
Vedybos buvo svarbi to meto valstybinės politikos, diplomatinės veiklos forma, įtvirtinant valstybės interesus, siekiant taikos, telkiant sąjungininkus, siekiant daryti įtaką politiniams sprendimams.
Per princesę Zimburgę, taip pat per daugelį kitų Lietuvos didikių, ištekintų dėl valstybės interesų, atskleidžiamas nelengvas Lietuvos didikių likimas – aukojama asmeninė laimė, vyksta skaudi vidinė žmogaus drama. Karaliaus šeimai pirmiausia turėjo rūpėti valstybės reikalai.
Zimburgės vestuvės rodo to meto Lietuvos galią ir vertinimą Europoje: susigiminiuoti su Lietuva buvo laikoma didele garbe, aplinkinės valstybės to nuolat ir uoliai siekė.
Giedrius Kazimierėnas
PT
Zimburgė, que era a filha de Aleksandra (a prima de Vytautas e a irmã de Jogaila), casou com o Duque de Habsburg da Áustria, Ernst, que tinha o cognome “O de Ferro”. Ele era avô do Sacro Imperador Romano Maximiliano I, que deu ordens a Albrecht Dürer para usar os seus desenhos em esculturas de bronze encomendadas pelos magnatas daquele tempo. As esculturas podem ser vistas na igreja de Hofkirche em Innsbruck. Lá, eu também tive sorte de contemplar as esculturas de Zimburgė e de Ernst. Elas ajudaram-me a criar as figuras no meu quadro.
O casamento acontece em Cracóvia alguns anos depois da Batalha de Grunwald (Žalgiris) e muitos monarcas europeus estiveram presentes. Jogaila preside à cerimónia do casamento.
Neste quadro, ao lado dos personagens principais – a noiva e o noivo, Zimburgė e Ernst, de pé em frente das colunas – há outra linha com importante significado: o contraste básico entre Vytautas (à esquerda) e Jogaila (ao lado de Zimburg, à direita). As duas personalidades estão justapostas: Vytautas é o herói militar e Jogaila é o diplomata e o mestre das negociações.
Naqueles dias, o casamento era um instrumento importante da política estatal e da actividade diplomática. Foi usado para promover interesses do estado, alcançar paz, reunir aliados, influenciar decisões políticas.
Com Zimburgė, como com muitas outras princesas dadas em casamento por interesses de estado, é revelado o duro destino das fidalgas lituanas. A felicidade pessoal era sacrificada. Há um doloroso e interno drama humano. Para as famílias reais, os negócios do estado eram supostamente a sua preocupação principal.
O casamento de Zimburgė mostra o poder e o prestígio que a Lituânia teve na Europa naquele momento. Alianças com a Lituânia, por casamento, eram consideradas uma grande honra, desiderato procurado zelosa e constantemente pelos países vizinhos.
Giedrius Kazimierenas
.
