Visi Lietuvos valdovai buvo laidojami Vilniuje. Didysis kunigaikštis Kęstutis, paskutinis Lietuvos valdovas, palaidotas pagal pagoniškąsias tradicijas.
Pasak ano meto liudininkų, sukrautame pušinių rąstų lauže, panašiame į paukščių narvą, Kęstutis buvo sudegintas su septyniolika gyvų žirgų, su medžiokliniais sakalais ir skalikais, brangiais drabužiais ir ginklais. Yra žinoma, jog lydėti valdovo į pomirtinį gyvenimą nukeliavo ir belaisviai kryžiuočiai, taip pat artimiausias valdovo draugas...
Pagal tradiciją laidotuvių laužą turėjo teisę uždegti tik būsimasis valdovas, šiuo atveju –Skirgaila, ir tai itin skaudu – juk yra manoma, jog jis prisidėjo prie Kęstučio nužudymo Krėvos pilyje.
Paveiksle vaizduojama atsisveikinimo su valdovu scena; ant žirgo užsodinto Kęstučio galva yra auksinio kvadrato fone – tai išėjimo į dangų metafora.
Visas didžiojo kunigaikščio gyvenimas yra tarsi riterio auka savo Tėvynei: pakyla, ant kurios netrukus bus sudegintas valdovas kaip aukos ženklas, yra pakylėtas virš Vilniaus vaizdo.
Pagoniškasis ritualinis laidojimo laužas, kaip kultūros reiškinys, yra giminingas indų laidojimo tradicijoms. Jos su šventųjų vedų kalbos elementais – sanskritu neatmenamais laikais atkeliavo į Lietuvą ir rodo nepaprastai senas mūsų kultūros ištakas iš pasaulio proistorės.
Liepsna sujungia velionį su Dievu.
Pagoniškoji Šventoji ugnis iš esmės skiriasi nuo „civilizacijos nešėjų“ į Lietuvą inkvizicijos laužų – tada ugnis buvo kankinimo ir bausmės įrankis. Štai todėl nenorėjau vaizduoti sukrečiamų scenų liepsnose, svarbiausia – ne baisūs faktai, o įvykio reikšmė, giluminiai dalykai, asmenybės, ligi galo atlikusios savo misiją, kilnumas, taurus aplinkinių atsisveikinimas, tie žmonių ryšiai, kurių tikrumą ženklina netrukus suliepsnosianti Šventoji ugnis.
Koks buvo Vilnius per Kęstučio laidotuves, nežinome ir galime tik spėlioti. Paveiksle vaizduojamas jau vėlesnių laikų Vilnius – norėjau, kad jis būtų atpažįstamas.
Šis nenuoseklumas sukuria užuominą laiko slinkties į ateitį, Kęstučio likimo paralelė brėžiama į šių dienų žmogaus sąmonę. Viršuje paveikslo kampuose pavaizduoti autentiškų Kęstučio antspaudų motyvai su Trakų pilies sargybiniu.
Giedrius Kazimierėnas
PT
Todos os governantes lituanos foram enterrados em Vilnius. O Grão-Duque Kęstutis, o último governante da Lituânia, foi enterrado de acordo com as tradições pagãs.
De acordo com testemunhas contemporâneas, Kęstutis foi cremado numa pira de troncos de pinheiros, semelhante a uma gaiola, juntamente com dezassete cavalos vivos, falcões de caça, cães de caça, roupas preciosas e armas. É sabido que o governante foi acompanhado na morte por prisioneiros Cruzados e também por um amigo mais íntimo.
De acordo com a tradição, somente o governante seguinte tinha o direito de acender a pira funerária. Neste caso era Skirgaila, situação especialmente dolorosa. Afinal de contas, pensa-se que ele ajudou a assassinar Kęstutis no Castelo de Krėva.
Este quadro descreve a cena d’ “o Adeus” do governante. Kęstutis está montado no cavalo e a sua cabeça destacada, sobre um fundo em quadrado dourado, constitui uma metáfora da partida para o céu.
A vida inteira deste Grão-Duque foi de sacrifício para com a sua pátria: a plataforma onde este governante está a ser cremado, ou seja, o símbolo do sacrifício, eleva-se sobre uma imagem de Vilnius.
Como fenómeno cultural, esta pira do funeral, segundo o ritual pagão, é semelhante às tradições indianas de enterro. Elas vieram para a Lituânia em tempo imemorial, juntamente com os elementos linguísticos Sânscritos dos Vedas, e mostram as origens antigas da nossa cultura, vinda da pré-história do mundo.
A chama une os mortos com Deus.
Um santo fogo pagão é essencialmente diferente das piras da Inquisição que os “portadores de civilização” utilizaram na maioria das Cristandades Ocidentais, como instrumento de tortura e de castigo. Por isso, eu não quis descrever cenas chocantes nas chamas. O que é muito importante não são os factos terríveis, mas o significado do evento, os assuntos profundos, as personalidades que executaram a sua missão até ao fim, a nobreza de espírito, a despedida sublime das pessoas em volta de Kęstutis, e as relações humanas cuja autenticidade é marcada pelo fogo santo que logo explodirá em chamas.
Nós não sabemos como Vilnius era na hora do funeral de Kęstutis, só podemos adivinhar. Este quadro descreve Vilnius nos tempos posteriores. Eu quis que a cidade pudesse ser reconhecida. Esta inconsistência cria uma sugestão de tempo que rasteja até ao futuro. O destino de Kęstutis é marcado na consciência do homem de hoje. No topo, nos cantos do quadro, eu desenho os selos autênticos de Kęstutis com uma sentinela, no Castelo de Trakai.
Giedrius Kazimierenas
