26.2.11

"As Campanhas de Algirdas contra Moscovo" / "Algirdo žygiai į Maskvą"

LT

Dažniausiai prisimenamas įvykis, jog didysis Lietuvos kunigaikštis Algirdas buvo priėjęs ligi Kremliaus vartų, smogė ietimi į vartus, tačiau Kremliaus nepaėmė (atseit nesistengė).
Tačiau pasigilinkime į Algirdo žygių į Maskvą tikslą ir priežastis.
Antroji Algirdo žmona Julijona buvo Tverės kunigaikščio Aleksandro Michailovičiaus dukra. Tverė – viena stipriausių Rusios Kunigaikštysčių – ji rungėsi su Maskvos Kunigaikštyste dėl dominavimo Rusijoje. Kai Maskvos kunigaikštis Dmitrijus (anuomet dar negavęs  Dmitrijaus Doniečio pavardės) pradėjo spausti Tverės kunigaikštį Michailą, tas atbėgęs į Lietuvą pasiskundė savo žentui Algirdui. Pastarasis, siekdamas padėti savo giminaičiui, 1368 metais surengė žygį į Maskvą (iš viso buvo trys žygiai). Dmitrijus stojo prieš Algirdą su jungtinėmis pajėgomis – Maskvos, Kolomeco ir Dmitrovų pulkais, jiems vadovavo Dmitrijus Mininas ir Akinfa Šuba. Priartėjusį prie Maskvos sienų Algirdą puolė kunigaikštis Semionas Krapiva su savo kariuomene – didysis Lietuvos kunigaikštis ją  sutriuškino, žuvo ir Krapiva.
Prie Frosnos upės Algirdas susirėmė su gynybiniais Maskvos pulkais ir juos visiškai sumušė. Iš esmės Maskva daugiau gynėjų neturėjo, Dmitrijus su bajorais užsidarė Kremliuje. Algirdas palaikė Kremlių apsupęs tris dienas ir atsitraukė su dideliu grobiu ir belaisviais. Lietuvos kunigaikščio tikslas buvo pasiektas: atkeršyta Maskvai už giminaičio skriaudimą, apginti ir atstatyti Tverės interesai, Maskva turėjo grąžinti Tverei Gorodoką, kitas užgrobtas žemes. Tad galime daryti prielaidą, jog Algirdui žūtbūt užimti Kremlių nebuvo būtina – jis tiesiog „riboto kontingento priemonėmis“ apgynė savo giminaičio interesus.
Per kitą žygį į Maskvą – 1370 metais – buvo pasirašyta Amžinoji Lietuvos ir Rusijos taika.  Tiesa, ji truko nelabai ilgai.

Kompozicijoje „Algirdo žygiai į Maskvą“ siekta atskleisti  Algirdo užmojį – visa Rusija turi priklausyti Lietuvai. Šis siekis, kaip žinoma, buvo įgyvendintas – visa Kijevo Rusia (svarbiausia ir turtingiausia Rusijos dalis) priklausė Lietuvai.
Į Maskvos vartus atremta ietis buvo ne silpnumo ar nusivylimo parodymas; tai  reiškė labai aiškų dalyką – miestas paimtas.  Kalva netoli Kremliaus, ant kurios Dmitrijus lenkėsi Algirdui melsdamas taikos, vadinamas Poklonnaja gora.
Kompozicinė paveikslo sandara – arkos forma, kuria sudaro bizantinių šventųjų nimbai ir visi kiti paveikslo elementai. Tai viduramžių miesto vartų metafora.
Algirdo ir jo didžiulio žirgo figūrų dydį, svarbą ir reikšmę gretinu su aplink nutapytais šventaisiais, suteikdamas jam asociacijų su šv. Jurgiu.
Pagrindinė  paveikslo dominantė – pagoniškosios ir  bizantinės kultūros sankirta, išlaikant tam tikrą kultūrinių vertybių pusiausvyrą, nesumenkinant ir nesuvulgarinant oponuojančių jėgų.
Lietuvos ir Rusijos  istorijoje gausu ne tik aštrių tarpusavio kovų, bet ir mūsų valdovų giminystės ryšių, daugybės kultūrinių sąsajų. Malonu, kad Lietuvos  ir Rusijos praeitį pagaliau galime vertinti laisvai – neliko draudimų ir kompleksų.

Giedrius Kazimierėnas



PT

O acontecimento mais frequentemente lembrado é o da chegada do Grão-Duque da Lituânia, Algirdas, ao portão do Kremlin, o golpe da sua lança nesse portão mas a não a sua conquista (por outras palavras, não foi capaz de o fazer). 
Iremos analisar um pouco mais profundamente quais os objectivos e argumentos das campanhas de Algirdas contra Moscovo. 
A segunda esposa de Algirdas, Juliana, era filha do Duque de Tver, Aleksander Mikhailovich. Tver era um dos ducados mais poderosos de Rus e competiu com Moscovo pelo domínio da região. Quando o Duque de Moscovo, Dmitry (naquele tempo ainda não era chamado de Dmitry Donskoy), começou a exercer pressão sobre o Duque de Tver, Aleksander fugiu para a Lituânia e queixou-se ao seu genro, Algirdas. Em 1368 Algirdas organizou uma campanha contra Moscovo (houve um total de três campanhas) para ajudar o seu parente. Dmitry entrou na batalha contra Algirdas com as forças associadas de Moscovo, Kolomna e Dmitrov, sob as ordens de Dmitry Minin e Akinf Shuba. Quando Algirdas estava perto de Moscovo, foi atacado pelo Duque Semen Krapiva e seu exército. O Grão-Duque da Lituânia derrotou-os e Krapiva foi morto. No Rio de Trosna, Algirdas encontrou as forças de defesa moscovitas e infligiu-lhes uma pesada derrota. Em síntese, Moscovo não tinha mais nenhum defensor e Dmitry e os seus boiardos retiraram-se para o Kremlin. Algirdas manteve o Kremlin debaixo de um cerco durante três dias e retirou-se com muita pilhagem e muitos prisioneiros. O Duque lituano tinha alcançado o seu objectivo: as injustiças do seu parente tinham sido vingadas, tinha defendido e tinha restabelecido os interesses de Tver e Moscovo teve de devolver Gorodok e outras terras que tinha apreendido a Tver. Assim, podemos assumir que não era vital e necessário para Algirdas ocupar o Kremlin. Ele simplesmente defendeu os interesses do seu familiar com um contingente limitado. Durante uma outra campanha contra Moscovo, em 1370, foi assinado um acordo de paz eterna entre a Lituânia e a Rússia. Na verdade, essa paz não durou muito tempo. 

Na composição "As Campanhas de Algirdas contra Moscovo" procurei revelar o objectivo do empreendimento de Algirdas: toda da Rússia deve pertencer à Lituânia. Esta meta foi conseguida: todo o território de Kievan Rus (a parte mais importante e mais rica da Rússia) pertenceu à Lituânia. 
O descanso da lança no portão de Moscovo não era uma indicação de fraqueza ou de decepção; significou algo muito claro: a cidade tinha sido conquistada. Perto do Kremlin está a colina Poklonnaya Gora na qual Dmitry se curvou perante Algirdas suplicando paz. 
Aqui a estrutura composicional é na forma de um arco constituído por halos de santos bizantinos e outros elementos. Esta é uma metáfora associada ao portão da cidade medieval. 
Eu justaponho o tamanho, a importância e o significado das figuras de Algirdas e o seu grande cavalo com os santos pintados ao redor dele; eu associo-o a S. Jorge. 
O tema dominante neste quadro é a confrontação entre as culturas pagã e bizantina – com um certo equilíbrio dos valores culturais preservados e sem a humilhação ou vulgarização das forças adversárias. 
Na história da Lituânia e da Rússia não há só muitas lutas violentas mas também uma abundância das relações de parentesco entre os nossos governantes e várias conexões culturais. É gratificante que estamos finalmente livres para avaliar abertamente o passado da Lituânia e da Rússia. Não há mais nenhuma proibição ou complexos.

Giedrius Kazimierenas